Penktadienį pasirodė knyga – interviu su popiežiumi emeritu Benediktu XVI „Paskutiniai pokalbiai“. Tai jau ketvirta vokiečio žurnalisto ir rašytojo Peterio Seewaldo parengta pokalbių su Josephu Ratzingeriu knyga. Pirmose dviejose knygose – „Žemės druska“ (1996) ir „Dievas ir pasaulis“ (2000) Seewaldas kalbina tuometinį Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektą kardinolą Ratzingerį. 2010 m. pasirodė „Pasaulio šviesa“, kurioje kalbama su Katalikų Bažnyčiai vadovaujančiu popiežiumi Benediktu XVI. Dabar išleistoje ketvirtoje knygoje kalbinamas Josephas Ratzingeris – jau devyniasdešimtuosius gyvenimo metus einantis popiežius emeritas.
Ketvirtąją pokalbių su Josephu Ratzingeriu knygą sudaro 630 klausimų ir atsakymų. Kai kurie sudėtingi ir išsamūs, kiti labai trumpi ir lakoniški. Žinoma, visų pirma kalbama apie dabartinį popiežiaus emerito gyvenimą, apie Petro tarnystės atsisakymo aplinkybes. Taip pat sugrįžta prie Josepho Ratzingerio biografijos, jo kelio į kunigystę, teologijos profesoriaus karjeros, dalyvavimo Vatikano II Susirinkime, trumpo vyskupavimo Miunchene, paskyrimo kardinolu ir darbo Tikėjimo mokymo kongregacijoje. Maždaug trečdalis knygos skirta Benedikto XVI pontifikatui.
„Ar nebuvo sunku (tiek daug tekstų sukūrusiam autoriui) atsisveikinti su plunksna?“ Benediktas XVI atsako, kad jis su plunksna dar visiškai neatsisveikino. Jis jau nerašo sudėtingesnių tekstų, kuriems reikia sunkaus metodiško darbo, tačiau kas savaitę parašo homiliją sekmadieniui. „Rašote homilijas keturiems, penkiems žmonėms?“ „Kodėl gi ne“, atsako šypsodamasis popiežius emeritas. „Nesvarbu, kiek žmonių – trys ar dvidešimt tūkstančių – Dievo Žodis visada turi pasiekti žmogų“.
Klausiamas apie dalyvavimą Vatikano II Susirinkime, apie pirmus įspūdžius atvykus į Romą, popiežius emeritas pasakoja, kad dauguma vokiškai kalbančių vyskupų ir teologų buvo apgyvendinti Santa Maria dell‘Anima vokiečių kolegijoje, tačiau jam buvo užsakytas kambarys gretimame viešbutyje, iš kurio jau pusryčių ateidavo į kolegiją ir visą dieną praleisdavo kartu su kitais vokiškai kalbančiais Susirinkimo dalyviais. Benediktas XVI prisipažįsta, kad sunkumų sukeldavo kalbos barjeras. Jis itališkai tuo metu nekalbėjo. Tam tikrų keblumų buvo ir su lotynų kalba. Nors jis lotynų kalbą mokėjo, tačiau teologiją Vokietijoje buvo studijavęs ne lotyniškai, bet vokiškai.
„Ar palaikėte Joną XXIII?“ - klausė Seewaldas. „Žinoma, palaikiau. Buvau tikras jo fanas“, - atsakė popiežius emeritas, prisipažindamas, kad tuo metu save jis priskyrė vadinamųjų progresistų, už reformas pasisakančių teologų stovyklai. „Tuo metu būti pažangiųjų stovykloje reiškė ne atmesti tikėjimą, bet stengtis jį geriau suprasti ir teisingiau išgyventi, taip, kaip iš pradžių jis buvo išgyvenamas. Maniau, kad visi tuo metu šito norėjome. Taip pat ir garsieji progresistai, tokie kaip de Lubacas ar Daniélou, panašiai manė. Tonas pradėjo keistis jau antraisiais Susirinkimo metais, o o paskui susiformavo gana aiški perskyra.“
„Jus vadindavo „popiežius profesorius“ arba „popiežius teologas“. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu?“ „Aš stengiausi visų pirma būti ganytojas, - atsakė Benediktas. Vienas iš ganytojo uždavinių – su užsidegimu skelbti Dievo Žodį. Tai daryti, manau, turi ir profesorius. Terminų „profesorius“ ir „išpažinėjas“ filologinė reikšmė beveik vienoda, nors ganytojo pašaukimas labiau panašus į išpažinėjo“.
Vatikano radijas
